DUKROS

“Kokią žinutę savo elgesiu perduodame SAVO DUKROMS?” 💫

Ieva Šegždaitė

6/16/20241 min skaitymo

Vakar turėjau live pokalbį, kurio tema skambėjo “Kokią žinutę savo elgesiu perduodame SAVO DUKROMS?”

Ir jaučiu poreikį pasidalinti mintimis, nes man tai be galo artima tema…Ir manau daugumai mūsų ši tema svarbi, gili ir jautri, ypač toms, kurios augina dukras… Juk kiekviena mūsų norime geriausio savo vaikui…Kiekviena mūsų stengiamės kiek galime, kiek suvokiame, kiek suprantame…O kas jei nesuprantame?? Neatpažįstame? Arba suprantame, bet nežinome kaip kitaip? Arba tam “kitaip” tiesiog neturime jėgų?…

Nėra taip lengva išeiti iš to rato…iš tų pasikartojančių kartos dalykų, savo linijos istorijų…Elgtis kitaip nei mūsų mamos, senelės ar promočiutės…Juk tai taip giliai mumyse. Bet ką mes tikrai galime padaryti, tai atsigręžti į save, į savo gyvenimą, tarsi iš stebėtojo pozicijos ir užduoti klausimą SAU: -Ar aš tokio gyvenimo linkėčiau savo dukrai?? Ar tai būtų pakankama? Ar ji būtų laiminga gyvendama taip kaip aš gyvenu? Ar aš noriu, kad mano dukra matydama mane nuolat pavargusią, neturinčią laiko sau dėl milijono pareigų ir atsakomybių, nes juk svarbiau švarūs namai ir skalbiniai, kartotų tai? Ir toje buityje nerastų laiko širdžiai maloniems dalykams, tokiems kaip mėgiama knyga ar pagulėjimas vonioje…

Ar aš noriu, kad mano dukra gailėtų sau nusipirkti grožio procedūrą ar suknelę, nes ji nuolat matė kaip aš gailiu sau ir net vaikštau su suplyšusiais apatiniais, manydama, kad jų juk vistiek niekas nemato… Ar aš noriu, kad mano dukra kaltintų save už suvalgytą pyragėlį ir turėtų valgymo sutrikimų, nes matė mane nuolat lipančią ant svarstyklių ir einančią iš proto dėl kiekvieno kilogramo… Ar aš noriu, kad mano dukra, sedėtų nemėgiamam darbe ir bijotų kažką keisti vien dėl to, kad aš bijojau… Ir kiekvieną rytą, suskambus žadintuvui, nenorėtų keltis iš lovos, bet prisiverstų ir eitų į darbą nusivylusi, bet save ramindama, kad juk tai saugu, komfortiška, ramu, o kur dar socialinės garantijos…

Peržiūrėkime savo gyvenimą ir nuoširdžiai atsakykime sau, kiek esame laimingos tame…Ir jei sunku eiti į pokytį dėl SAVĘS, tai pagalvokime apie savo mylimas dukras…Ir po truputi, mažais žingsneliais tapkime pavyzdžiu JOMS…Palikdamos praeitų kartų reikalus ir sukurdamos naują istoriją…

Su meile, Ieva